Dailininko knygos dilema: Kas ji yra ir kas nėra?

artists-book-exhibition-31-Art-Centre-Silkeborg-Bad

Art Centre Silkeborg Bad, Danija

Dailininko knygos dilema: Kas ji yra
ir kas nėra?
Lietuviškoji dailininko knyga pasaulio kontekste

 

Kęstutį Vasiliūną kalbina Eglė Petreikienė
Papildytas žurnalo Nemunas 2019, No. 4 tekstas

Pradžioje patikslinkime žanro pavadinimą. Konceptuali dailininko sukurta knyga, kaip meno objektas, užsienio šalyse vadinama „artist’s book“ (artist arba artists’ book). Lietuvių dailėtyroje ir spaudoje randame įvairių terminų: „autorinė“, „menininko“ arba „dailininko“ knyga. Ar šiuo klausimu taip sunku sutarti?

Į Vilniaus 7-ają dailininko knygos trienalę pasikonsultuoti, kas visgi yra toji dailininko knyga, atvažiavo Norvegijos meno kritikė Vilborg Stubseid Hovet, rašanti knygas būtent šia tema. Ji teiravosi ir dėl lingvistinio niuanso, kur žodžių junginyje „artist’s book“ dėti apostrofą, kad skambėtų teisingai, ir kas priskirtina šiam žanrui. Pavyzdžiui, kas yra „zinai“ – ar tai dailininko knygos? O XX a. pradžios „samizdatas“? O sukurti rankomis, gražiai įrišti meniški leidiniai? Koks turi būti tiražas, ar jis ką nors lemia? Ką manau apie Rivos Castleman „A Century of Artists Books“? Ir daug kitų klausimų.

artists-book-exhibition-02-Christopher-Arnold

Christopher Arnold, JAV

Įvairūs įrišimo būdai tėra priemonė – kuriant dailininko knygas netradiciniai įrišimo metodai dažnai pasirodo paveikesni nei plačiai žinomi. Naudojamos tradicinės grafikos technikos (litografija, šilkografija, medžio raižinys ar giliaspaudė) nelemia leidinio priklausymo šiam žanrui. Jo terminai sudėtingi visomis kalbomis: Libro d’Artista itališkai, Livre d’Artiste prancūziškai, Künstlerbuch vokiškai, Книга художника rusiškai – daug kas mano, kad tai tas pats, bet taip nėra, nors verčiant pažodžiui reikšmė lyg ir atitinka. Dažniausiai šie pavadinimai nusako laikotarpį ir stilių: Livre d’Artiste – XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, kai Prancūzijoje dailininko knygos buvo kuriamos buržuazijai, kviečiant bendradarbiauti jaunus perspektyvius menininkus ir naudojantis to meto naujausiomis leidybos technologijomis. Miestiečiui pirkti tapybos darbus buvo brangu, pigiau – įsigyti kūrinių atspaudus. Perspektyvus pradedantis poetas, gera leidykla, talentingas jaunasis menininkas, kokybiškas popierius, prabangi spauda – sujungus šiuos elementus, turėjo išeiti nuostabi, unikali, pasirašyta, nedidelio tiražo knyga, dažnai vadinama „portfoline“ (portfolio), nes lapai būdavo nesurišti, kad juos išėmęs galėtum įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Tai – Livre d’Artiste. Knygų lentynoje dulkančiu leidiniu mažai kam pasigirtum, o rėmuose eksponuojamas menas įspūdingesnis. Dabar terminas Livre d’Artiste reiškia, arba turėtų reikšti, kad tai – klasikinio stiliaus dailininko knyga. Jos kuriamos ir šiuo metu, bet jų niekas taip nevadina net ir pačioje Prancūzijoje. „Künstlerbuch“ – leidiniai, sukurti Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje dažniausiai remiantis ekspresionistine stilistika (tekstai, vaizdai, šriftai). Kaip ir prancūzai, vokiečiai dažniausiai ima garsaus rašytojo kūrinius ir juos iliustruoja. Ant kokybiško popieriaus puikiai atspausti künstlerbuch’ai, žiūrint iš dabartinės pozicijos, yra komerciniai leidiniai, komercinės dailininko knygos. Vokietijos meno rinka pati didžiausia Europoje, turinti daug kolekcininkų, muziejų ir bibliotekų, kolekcionuojančių dailininko knygas. Tad menininkai jas kuria atsižvelgdami į paklausą – iliustruodami vis tuos pačius literatus, dažniausiai rusų arba žydų poetus. Garsių pavardžių dešimtukas yra komercinės sėkmės garantas. Tokios dailininko knygos tobulai atspausdinamos ant puikaus popieriaus „Letterpress“ mašinomis, iliustracijos sukuriamos medžio raižinio, litografijos arba giliaspaudės technikomis. Profesionaliai įrištos geriausiose privačiose knygrišyklose, jos, nors ir atrodo prabangiai, iš tiesų yra nuobodokos, per daug „teisingos“, ir kas man atrodo svarbiausia, truputi „out of time“. Be to jose išnyksta jas sukūrusio menininko individualumas, lieka tik tradicija.

Vadinti dailininko knygą „autorine“ absoliučiai netikslu. Tai nevartotinas terminas, nes visi leidiniai turi autorius, ir ne tik leidiniai. Ar kas nors nutapytą paveikslą vadina „autorine tapyba“? Tai kodėl taip mielai vadiname menininko sukurtą knygą „autorine knyga“? Galima diskutuoti dėl pavadinimų – „dailininko“ ar „menininko“ knyga – ir padėti lygybės ženklą.

artists-book-exhibition-00-autorine-tapyba

Beautiful autorinė tapyba

Kalbant apie šį žanrą, kokios vyrauja tendencijos, ar galima išskirti lyderius?

Nėra vienos aiškios krypties, jų daug. Dažnai europiečiai daugelį dalykų įsivaizduoja europocentristiškai, bet įvairiose šalyse ir kontinentuose situacija labai skirtinga, ir tai susiję su begale faktorių. Kodėl Prancūzijoje, šiuolaikinės dailininko knygos gimtinėje, dabar beveik niekas jų nekuria arba nesukuria…? Lyginant Prancūziją su panašaus mastelio Vokietija, pastarojoje dailininko knygos kūrėjų dešimtis kartų daugiau ir skirtingesnių, nuo tradicinių iki konceptualių dailininko knygos ar dailininko knygos objektų kūrėjų.

Labai įdomi dailininko knygos situacija Skandinavijoje, kur yra puikių šio žanro kūrėjų. Kiekviena Šiaurės šalis turi savitus, tik jai vienai būdingus dailininko knygos ypatumus.

Amerikoje, t.y. Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra labai daug profesionalių dailininko knygos kūrėjų, dailininko knygos asociacijų, dailininko knygos parodų ir puikių kolekcijų. Menininkai kuria labai skirtingais stiliais ir technikomis, tiek mažatiražes knygeles, zinus, fotografines dailininko knygas, tiek dailininko knygas objektus ar dailininko knygas instaliacijas. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta daug knygos meno mugių (kaip ir Vokietijoje), kuriose eksponuojamos ir dailininko knygos bei visokio tipo mažatiražiai leidiniai, kurie Amerikoje priskiriami „dailininko knygos“ žanrui. Čia kaip ir kai kuriose Europos šalyse labai populiarios „namų šeimininkių / šeimininkų“ rankdarbių (scrapbooking art) dirbtuvėlės: čia moterys ir vyrai spausdina „gražius“ grafikos darbus, mokosi profesionaliai įrišti šiuos atspaudus ar spalvotus popierėlius, kuria nuostabias „dailininkų knygas“, kurios iš tiesų yra neprofesionalios arba kičinės. Tokie „menininkai“ atsisiunčia iš Filipinų ar Kinijos rankų darbo popieriaus, kuris ten kainuoja centus, spausdina ant jo, lanksto, pjausto, įrišinėja… Ir vis tiek tai – ne dailininko knyga. Dar blogiau, tai net ne menas, tai maloni saviraiška.

Galima drąsiai teigti, kad dailininko knygos nėra dienoraščiai, vaikiškos knygelės, iliustruotos knygos, foto knygos, profesionaliai įrištos knygos, tapybos ar grafikos darbų kolekcijos bei kitokie „spaudiniai“ ar meno objektai. Bet dienoraščiai, vaikiškos knygelės, iliustruotos knygos, foto knygos, profesionaliai įrištos knygos, tapybos ar grafikos darbų kolekcijos bei kitokie „spaudiniai“ ar „meno objektai“ tampa dailininko knygomis jeigu menininkas jas kūrė kaip dailininko knygas, turėdamas aiškią koncepciją.

Ar nėra jokių aiškesnių vertinimo kriterijų?

Aišku, kad yra. Kaip bet kokiame mene ir ne tik mene. Ar gero vyno kokybę nusprendžia ir įvertina ekspertai-degustatoriai, ar vyno gėrėjai? Bet su menu kažkodėl kitaip… Jeigu Alytaus „šampanas“ man patinka, nes jis saldus, tai bendru tokių „vartotojų-žinovų“ sutarimu jis geresnis už tikrą prancūzišką ir net vadinamas „šampanu“, nors tai viso labo tik putojantis vyno gėrimas… Truputi juokinga, bet kai reikalas liečia meną, dažnai sprendžiama būtent taip. Deja, yra žmonių ir tarp meno profesionalų kurie apie meną sprendžia pagal tai kas jiems patinka, kas jiems arčiau „prie širdies“…

3-ioji Dailininko knygos trienalė Frankfurto meno mugėje 2004

Šioje srityje dirbu 26 metus. Nuo 1993-ųjų organizuoju tarptautines dailininko knygos parodas Lietuvoje ir užsienyje, jų buvo jau per 40. Esu peržiūrėjęs apie 3000 dailininko knygų, atsiųstų iš šimto šalių, aplankęs daug parodų užsienyje, bendravęs su menininkais, galerininkais, kolekcionieriais bei muziejininkais. Nuo 1997-ųjų rengiu tarptautines Vilniaus dailininko knygos trienales, kurios vyksta kas trejus metus. Nespėji išsiųsti, sugrąžinti menininkams knygų iš praeitos trienalės, o jau vėl ateina du–trys kubai naujų, kurias reikia peržiūrėti ir atrinkti. Kartais atkeliauja tūkstantis, o iš jų į parodą patenka tik šimtas. Tai leidžia susidaryti įspūdį, kas vyksta pasaulyje, kokie yra stiliai, srovės, tendencijos ir kaip jos keičiasi, kokios naujos struktūros bei medžiagos naudojamos dailininko knygos sukūrimui. Vertinant labai svarbu būti atviram ir ieškoti ne to, kas asmeniškai patinka, o stengtis išsiaiškinti ir suprasti, kas profesionalu, o kas ne. Su laiku supranti, kad visas geras menas yra Menas, nepriklausomai nuo to kur ir kada jis sukurtas. Šv. Augustinas sako: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Ar ne tas pats yra su menu, su dailininko knyga. Tad mano kaip dailininko knygos kuratoriaus tikslas – plačiai atverti „langus ir duris“, kad žiūrovas išvystų skirtingų šalių, mokyklų, stilių ir struktūrų meniškas ir įdomias dailininko knygas.

Pavyzdžiui, Brazilijoje yra dvi pagrindinės grupės, kuriančios dailininko knygas: „Grupo Gralha Azul“ ir „Oficina do Livro de Artista“. Siekdamos dalyvauti Vilniaus dailininko knygos trienalėje, grupės narės dažnai kuria vieną bendrą knygą. Jų sukurtos dailininko knygos truputį religinės, labai keistos, spalvingos, daug rankų darbo, tad kai kam jos atrodo kičinės. Kai kurie vertintojai yra pasiruošę jas atmesti, nes jiems nepatinka ryškios spalvos ar Jėzulio atvirukas, prisiūtas knygos puslapyje… Bet tai tik rodo mūsų Europocentristinę netoleranciją kitoms kultūroms, kitoms vertybių sistemoms, mūsų uždarumą ir dvasinį skurdą. Ten – Lotynų Amerika su savo kultūra, ne Vokietija ar Ispanija, tad jų meną vertinti pritaikant „Europietiškus standartus“ nelabai logiška. Argentinoje, Meksikoje, Čilėje yra nuostabių, profesionalių dailininko knygos kūrėjų. Klaidinga iš visų tikėtis vienodos kokybės, vienodo „teisingo“ stiliaus.

O Azijos šalyse ‒ Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje?

Vis tik popierius daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gimė Rytuose, Kinijoje. Cai Lun, apie 50-121 m., „oficialiai“ laikomas popieriaus išradėju. Įrišimo būdai, knygų formos, struktūros, kurias dabar naudoja šiuolaikiniai menininkai, taip pat atkeliavo iš Rytų, kaip ir knygų spauda. Tad atrodytų gana keista, kad rytiečiai nekuria dailininko knygų, jiems tai – visiškai naujas meno žanras. Tačiau pasigilinus ir pasikalbėjus su jų menininkais supranti, kad jie pernelyg gerbia savo meno tradicijas, taigi šio iššūkio imasi tik patys moderniausieji. Jie seka, kas vyksta Europoje, Amerikoje, kai ką bando imituoti arba perimti. Šiose trijose Rytų valstybėse – Kinijoje, kurioje labai maža dailininkų knygų kūrėjų, Korėjoje, šiuolaikiškiausioje regiono šalyje, ir labiausiai tradiciškoje Japonijoje – situacija sudėtinga ir labai panaši. Japonijoje nedidelės menininkų grupelės kuria nuostabias dailininko knygas, kuriose sujungia tradiciją ir šiuolaikiškumą – jų knygos visada išsiskiria dideliu subtilumu ir jautrumu. Manau, greitai būtent šiose valstybėse bus daug puikių dailininko knygos kūrėjų ir nuostabiausios, didžiausios šio žanro parodos.

2018 metais kaip dailininko knygos ekspertas buvau pakviestas skaityti paskaitas prestižiniame Tokijo menų universitete (Tokyo University of the Arts) bei dviejuose Korėjos meno universitetuose (Gachon University ir Sungshin Woman’s University) Seule. Tai leido truputi „iš vidaus“ susipažintu su dailininko knygos ir meno situacija tose šalyse. Kartu tai rodo, kad Lietuvoje organizuojama Vilniaus tarptautinė dailininko knygos trienalė yra viena geriausių šiuolaikinės dailininko knygos parodų pasaulyje, sujungianti šiuolaikinius dailininko knygos kūrėjus.

Svarbiausias dailininko knygos kriterijus, leidžiantis vadinti ją meno objektu, yra koncepcija. O raiškos būdai yra mažareikšmiai?

Ne visi gražūs rankų darbo leidiniai yra dailininko knygos. Kodėl? Nes trūksta koncepcijos. Paprastai jie ką nors iliustruoja, dažniausiai poeziją, talpina daug piešinių. O dailininko knygos, nesvarbu kokiomis priemonėmis sukurtos, nieko neiliustruoja, yra konceptualios pačios savaime. Kartais sakoma, kad jos turi būti mažo tiražo, tačiau amerikietis menininkas Edward’as Ruscha 1969 m. atspausdino savo „26 benzino kolonėlės“ (Twentysix Gasoline Stations) 3000 egzempliorių tiražu, ir tai – moderni dailininko knyga.

artists-book-exhibition-49-Ed-Rischa

Ed Ruscha. USA

Bet kad ir kokia nuostabi būtų koncepcija, ji turi būti materializuota į dailininko knygą. Ir čia menininkas turi išspręsti begalę visai nemažareikšmių dalykų: formą, struktūrą, spaudos būdą, jeigu toks reikalingas, medžiagas ir priemones, įrišimą, instaliavimą ir t.t.

Panašu, kad egzistuoja tam tikri rėmai, o jeigu į juos netelpi?

Tuos rėmus susikuria patys vakariečiai. Gal jau laikas mąstyti kitaip? Italų, prancūzų, vokiečių menininkus kultūrinis palikimas stipriai slegia.

Lietuvoje situacija „geresnė“, nes pas mus kaip bažnyčioje: kuo didesnis suspaudimas, tuo daugiau tikinčiųjų. Menininkai Lietuvoje yra niekas. Pagal valstybės valdininkus, tai – neturintys profesijos ir nesugebantys savimi pasirūpinti žmonės. Bet tas „niekas“ kuria nuostabų meną. Tačiau iškyla kita problema nei Vakarų Europos šalys – neegzistuojanti Lietuvos kultūros politika, meno ir menininkų kaip individų ignoravimas. Be to, Lietuvoje visiškai nėra meno rinkos. Ji nesukurta. Nacionaliniame muziejuje yra tik kelios dailininko knygos. Tokios kolekcijos Lietuva neturime ne dėl pinigų stygiaus. Net Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurioje 2018 metais buvo eksponuota „8-oji Vilniaus tarptautinė dailininko knygos trienalė 2018“, nelabai žino, kas ta dailininko knyga ir kodėl ją reikėtų rodyti bibliotekoje. Buvo siūloma pakabinti „ką nors“ ant sienų, kad papuošti dailininko knygos trienalę… Privačių kolekcijų Lietuvoje taip pat nėra. Kadangi niekam neįdomu, sunkiai besiverčiantys mūsų menininkai jų beveik nekuria, žinodami, kad niekas jų vis tiek nepirks. Tačiau jie kuria dailininko knygas specialiai mano organizuojamoms šio žanro parodoms. Tiesa, nenorėčiau suabsoliutinti, yra keletas autorių, kuriančių nuostabias dailininko knygas sau, rengiančių įspūdingas personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, pavyzdžiui, Diana Radavičiūtė, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė.

Lietuvių dailininko knygos yra labai įdomios, profesionalios, skirtingų stilių, formų ir struktūrų, nes mūsų nevaržo niekas, kuo turėtume sekti, ką imituoti. Gaila, kad jos nepatenka į jokius archyvus ar muziejus, – liūdna, kad tie kūriniai lieka pas menininkus pelyti dėžėse ar po lova.

Ar taip yra todėl, kas Lietuvoje dar mažai kas yra girdėjęs apie dailininko knygą kaip meno žanrą?

Ne. Mes intensyviai dirbame jau 26 metus, kad Lietuva sužinotų, kas toji dailininko knyga. Ir ji sužinojo. Trienalės parodos nėra tiktai parodos, tai – didžiulis dailininko knygos judėjimas sklindantis iš Lietuvos po pasaulį ir iš pasaulio – į Lietuvą. Vien ši paskutinė „8-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė 2018“ buvo eksponuota Leipcige, Urbine, Vilniuje, Verčelyje, Venecijoje, dabar ją bus galima pamatyti Plungės bibliotekoje, tada kūriniai važiuos į Evanstoną ir Fredonia Amerikoje ir galiausiai atgal į Europą, į Siciliją.

Dailininko knyga kaip menas dėstoma ne tik Dailės akademijoje Vilniuje, Kaune, Telšiuose, bet ir visose dailės bei daugelyje vidurinių mokyklų Lietuvoje. Jos kuriamos net darželiuose. Taigi, edukaciniu lygių mes sugriovėme nežinojimo sieną. Vykstant dailininko knygos trienalei ji tampa lankomiausia paroda Vilniuje, nes tai – ne tik idėjų lobynas pedagogams ir studentams, bet ir grafikams bei knygos dizaineriams.

Kurdami dailininko knygas menininkai eksperimentuoja ne tik su skirtingomis medžiagomis, bet ir spauda bei netradiciniu įrišimu.

Ar skaitmeniniai ir videokūriniai, tokie kaip PAR menininko Williamo Kentridge’o, gali būti vadinami dailininko knygomis?

Beje, W. Kentridge’as – litvakas. Jo video dailininko knygos – nuostabios. Jis buvo kviečiamas atvykti į Lietuvą, bet kažkodėl atsisakė. Prieš 10 metų, gavę parodai knygą video formatu, matyt būtume sakę: ne ne, taip negalima. Tada ir skaitmeniniu būdu atspausdinti kūriniai dar buvo diskutuotinas klausimas: ar tai tikrai dailininko knygos? Juk jos atspausdintos nenaudojant tradicinių grafikos technikų, jų tiražas – neribotas. Dabar aišku, kad ne tai svarbiausia. Ne mažas tiražas „padaro“ leidinį dailininko knyga, o koncepcija ir jos realizavimas, profesionalumas. Kai kurios vienetinės knygos taip ir lieka rankdarbiais, iliustracijų ar paveikslėlių rinkiniais.

artists-book-exhibition-59-William-Kentridge

Video-dailininko knyga. William Kentridge

Ar dėl to nekyla ginčų? Tarkim, iliustratorius įgyvendina savo idėją: originalūs piešiniai ir tekstai, įdomiai įrišta, o jam sako, kad tai nėra dailininko knyga, nors jis pats įsitikinęs priešingai.

Niekada neverta ginčytis. Tiesa, jeigu turėtum laiko, galėtum tokiam menininkui paaiškinti ir pakeisti jo neteisingą subjektyvų supratimą. Man neaišku tik vieną, kodėl iliustratorius, sukūręs puikias iliustracijas, nori savo darbą pavadinti dailininko knyga? Ar jis jaučiasi nevisavertis, kad yra „tik iliustratorius“, ir nori save legalizuoti kaip menininkas?.. Bet juk iliustracija – nuostabus menas, o Lietuvoje daug puikių iliustratorių.

Galbūt yra punktai „a, b, c“, kuriuos įgyvendinus išeis kažkas panašaus į dailininko knygą ar bent jau galinčio į šį statusą pretenduoti?

Kaip dėstytojas bandau studentams tuos žingsnius sudėlioti, bet pradžioje aptariame, kas visgi nėra dailininko knyga, nes tai suprasti lengviau. O tada pasižiūrime, kaip iš to, kas nėra dailininko knyga, nes „f, g, h, i“, pritaikius „a, b, c“, sukurti tikrą dailininko knygą. Tai labai subtilus niuansai. Man atrodo, viskas yra labai paprasta ir nediskutuotina, pavyzdžiui, tapyba: daug žmonių tapo, bet ar visi tapiniai – menas? Kodėl Vincent van Gogh’o „Saulėgrąžos“ yra menas, o Pilies gatvėje parduodamas dailininko natiurmortas – jau nebe? Klausimas sudėtingas ir visiškai paprastas. Tas pats ir su dailininko knygomis.

Skaitau paskaitas apie dailininko ir jo knygos santykį, kas inspiravo vienokią ar kitokią formą, struktūrą, įrišimą, naudojamas medžiagas: visa tai, iš ko gimsta šiuolaikinės dailininko knygos. Ir turėčiau pasakyti, kad ne mes sugalvojome šį žanro įvairiapusiškumą, ir tikrai jis neatsirado XIX a. pabaigoje, kaip daugelis mano. Ir ne William Blake (1757-1827) buvo pirmasis dailininko knygos kūrėjas, kaip daugelis mano ir rašo. Remdamasis įvairiomis jau tūkstančius metų egzistuojančiomis knygos struktūromis, menininkas tik keičia ir kuria naują dailininko knygos formą, dažnai naudodamasis netradicinėmis medžiagomis, spaudos būdu ar „neteisingu“ įrišimu. Pasirinktas „kodeksinis“ knygos variantas, vienaip ar kitaip įrištas, vis tiek bus kodeksas, kuriam jau du tūkstančiai metų. Tas pats su ritinine knygą, kurios struktūra labai sena ir vien istoriškai turi daug modifikacijų, ir kuri labai mėgstama dailininko knygų kūrėjų. Rytietiška „armonika“, itališka „leporello“  taip pat gali turėti virš dvidešimties skirtingų lankstymo variantų. Profesionalus menininkas skolinasi knygos struktūras iš bet kurios šalies ir bet kurio laikmečio – Filipinų, Kinijos, Irano ar Amerikos. Neprofesionalus mano, kad pats viską atrado…

Manau, svarbiausias net ne idėja, o paties menininko požiūris į tai, ką kuria. Sakykim, jis iliustruoja knygutę, padaro labai gerą ir sako: „O, žiūrėkit, man pavyko sukurti dailininko knygą.“ Deja, jis pradėjo ne nuo to. Žinoma, pasitaiko atsitiktinės sėkmės, bet tai – išimtys, o ne taisyklės. Daug kas rašo dienoraščius, į kuriuos priklijuoja visokių koliažų, pripaišo, prideda asambliažų. Galbūt šis rinkinys ir liks asmeniniais užrašais, o gal taps dailininko knyga, bet tik tuo atveju, jeigu jos autorius nuo pat pradžių mąstys, kaip, aprašant savo gyvenimą, ją sukurti.

Ar vertindamas kūrinius dažnai sulaukiate priekaištų ir pykčio?

Visko pasitaiko, nes rengdamas parodas bendrauju maždaug su 2500 menininkų iš viso pasaulio. Keli profesoriai iš Amerikos specialiai mūsų trienalei kūrė dailininko knygas duota tema. Jie savo universitetuose labai garsūs, o mes juos atmetame. Tada jie man, aišku, rašo visokius piktus žodžius: „Fuck you, Kęstutis, if you… and so on…“ Aš juos suprantu. Ir man liūdna, kad jie, būdami labais gerais menininkais, kartais atsiunčia nelabai geras dailininko knygas, tikėdamiesi, kad vien jų vardai turėtų atverti „mažo miestelio“ duris jų kuriniams… Ne. Iš gerų menininkų mes tikimės tik labai gerų dailininko knygų. O žinote, puikus būdas „apsiginti“ nuo asmeninio pykčio – tuos laiškus paviešinti internete su prierašu: „Jūsų džiaugsmai ir liūdesiai“ su pavardėmis. Mūsų internetinę svetainę Artistsbook.lt per mėnesį aplanko maždaug 140 tūkstančių dailininko knygos mylėtojų, tad manau, nuviltieji menininkai supranta, kad reikia valdytis.

Šis žanras labai įvairialypis, asmeniškas ir laisvas. Galbūt nedera dailininko knygoms duoti temos?

Pastebėjimas būtų teisingas, bet, kai nėra temos, mums siųstų bet kas ir bet ką. Menininkas turėtų pridėti ilgą aiškinamąjį raštą, kokia buvo idėja, ką jis norėjo pasakyti. Be to, paroda būtų labai eklektiška, sudaryta iš to kas ką turėjo, ar ko kam nereikėjo…

Trienalėms visuomet parenkame provokuojančias temas. Manau tai yra vienas iš mūsų veiklos sėkmės garantų. Pirmosios dailininko knygos trienalės tema buvo „Dienoraštis: aštuonios dienos“. Trečiosios, pavyzdžiui, „23 nuodėmės“. Tenka su autoriais daug susirašinėti, nes provokacija kelia klausimus. Menininkai, išpažįstantys Musulmonų tikėjimą, mums rašo: negalime dalyvauti jūsų parodoje, nes mes – ne krikščionys. Kiti – žinome tik septynias nuodėmes. Dar kitas sako: „Aš žinau keturiasdešimt dvi, ką man daryti?“ Ir t.t. ir t.t. Gaunu daug smagių, keistų laiškų. Labai įdomus ir svarbus tas bendravimas su menininkais.

Brody Neuenschwander, Belgija

Vieną trienalės temą inspiravo maža mergaitė italė: besėdint kavinėje po parodos atidarymo ji kažką paišė, o paklausta, kas čia, atsakė: „Tai kiškis ir namas“. Pamaniau, puiki tema kitai trienalei, labai neaiški, o tai reiškia „konceptuali“… Vaiko inspiruotas absurdiškas žodžių junginys leido suprasti, kas yra „kiškis“ ir „namas“ skirtingose kultūrose. Draugai šmaikštavo – parinkai gerą temą, dabar atsiųs daug pornografinių knygučių. Tačiau tokių mes negavome nė vienos, nes daugeliui europiečių kiškis kažkodėl asocijavosi su „Alisa Stebuklų šalyje“. Prisimenu vieną nuostabų italų kūrinį: tuščiame triušio narvelyje ant šieno paklotės padėta knyga. Tai absoliučiai konceptualu: knyga, kurios negali nei paskaityti, nei pavartyti. Iš Japonijos gavome nuostabiai subtilių knygų apie mėnulį ir jame gyvenantį nulėpausį, nes ten kiškis ir yra Mėnulis.

Parodose dažnai rodome visokio stiliaus knygas: nuo milžiniškų objektų, sieninių dailininko knygų, instaliacijų iki mažutėlių degtukų dėžutės dydžio ritininių knygų, ar visiškai klasikinio „kodekso“, kad žiūrovai pasisemtų minčių, pamatytų dailininko knygos įvairovę, pamiltų knygą.

Daiktas, skirtas skaityti, tapęs dailininko knyga, praranda savo pirminę paskirtį – kaupti ir perteikti informaciją. Ar konceptuali idėja, objektiškumas, struktūra, forma ir medžiagos yra svarbesni nei turinys?

Taip, „objektiškumas“ labai svarbus, bes kas tai yra? Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco knygoje „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jie diskutuoja apie informacijos kaupimą ir laikymą…

Labai reikšmingos ir menininko užrašytos mintys. Bet jų gali ir nematyti, jeigu idėją „transliuoja“ pats meno objektas. Manyčiau, kad dailininko knyga būtent ir turi savyje didžiulį kiekį informacijos tiek apie menininką, tiek apie mūsų laikmetį ir mus supantį pasaulį.

http://www.nemunas.press/perkami_str/dailininko-knygos-dilema/

© Photos: Kęstutis Vasiliūnas
© Circle „Bokartas“, Kęstutis Vasiliūnas

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *